Lycoperdon utriforme

Ką turėtumėte žinoti

Lycoperdon utriforme - Lycoperdaceae šeimos pūkuotųjų augalų rūšis. Tai balkšvas arba šviesus didelis pūkuotas grybas. subrendęs vaisiakūnis išoriniame paviršiuje turi daugiakampio formos segmentus. subrendusių egzempliorių gleba tampa sausa ir miltinga. Plačiai paplitęs šiaurinėse vidutinio klimato juostose, dažnai aptinkamas ganyklose ir smėlinguose viržynuose, o jaunas yra valgomas.

Šis gana didelis pūkuotukas valgomas tik tada, kai sporų turintis minkštimas yra jaunas ir baltas. teigiama, kad jis neturi tekstūros, o jaunų vaisiakūnių skonis ir kvapas apibūdinami kaip "neišsiskiriantys".

2005 m. atliktas kelių Lycoperdaceae antimikrobinio aktyvumo tyrimas atskleidė, kad Lycoperdon utriforme yra "labai aktyvus" prieš kelias bakterijas, įskaitant Bacillus subtilis, Escherichia coli, Klebsiella pneumoniae, Pseudomonas aeruginosa, Salmonella typhimurium, Staphylococcus aureus, Streptococcus pyogenes ir Mycobacterium smegmatis. Kita vertus, L. utriforme pasižymi nedideliu priešgrybeliniu aktyvumu Candida albicans, Rhodotorula rubra ir Kluyveromyces fragilis rūšims.

Senovėje kempinės arba minkštimo dulkės, išdžiovintos jauname amžiuje ir sumaltos, buvo naudojamos (kaip ir kitų valgomųjų šios genties veislių) kaip priešhemoraginė ir antiseptinė priemonė.

Kiti pavadinimai: Mozaikinis pūkinis kamuolys, Ruitjesbovist (Nyderlandai), Pýchavka dlabaná (Čekija), Hasenstäubling (Vokietija).

Grybų identifikavimas

1. Vaisiaus kūnas

   Kaip ir visi pūkuočiai, turi gasteroidinį bazidikarpą, t. y. sporos gaminamos viduje ir išsiskiria tik tada, kai subrendęs vaisiakūnis pasensta ir išdžiūsta arba yra sulaužomas. Jauni pūkuotukai paprastai būna nuo 6 iki 12 cm skersmens, balti arba šviesiai pilkai rudi. Subrendęs gali būti 25 cm pločio ir 20 cm aukščio.

2. Egzoperidiumas (išorinė sienelė)

   Egzoperidumas tomentozinis - tankiai padengtas smulkių matinių plaukelių sluoksniu.

3. Apatinė pusė

   Pūkuotojo kamuoliuko apatinė pusė yra pritvirtinta prie žemės šaknis primenančia hifų sankaupa, vadinama rizomorfa. Iš išvaizdos jis būna pritūpęs, maždaug kriaušės formos, paprastai ne aukštesnis nei platus.

4. Minkštimas

   Minkštimas (gleba arba sporų masė) yra baltas, kai jaunas, bet subrendęs tampa rudas ir miltingas. Praėjus kelioms savaitėms ar net mėnesiams po to, kai pasirodo pūkuotukas, viršutinė odelė suyra, o rudos sporos išsiskiria į orą; šį procesą dažnai pagreitina lietus arba galvijų trypimas. Galiausiai lieka tik sterilus taurės formos pagrindas, kuriame kartais gali būti vandens.

5. Sporų masė

   Nuo alyvuogių rudos iki tamsiai rudos spalvos.

6. Buveinė

   Plačiai paplitęs ir dažnas šiaurinėse vidutinio klimato zonose. Auga Europoje, žemyninėje Azijoje, Japonijoje, Šiaurės Amerikos rytinėje Atlanto dalyje, Meksikoje ir Pietų Afrikoje. Jis taip pat buvo surinktas Čilėje ir Naujojoje Zelandijoje. Auga pavieniui arba mažomis grupelėmis, mėgsta smėlėtas atviras ganyklas arba viržynus, dažnai aptinkamas pakrančių regionuose. Paprastai vaisius veda vasarą iki vėlyvo rudens.

7. Mikroskopinės savybės

   Sporos yra apytiksliai rutuliškos, lygios, storasienės, su vienu aliejaus lašeliu. Jų matmenys yra 4.5-5.5 µm.

Panašios rūšys

1. Calvatia cyathiformis

   Turi violetinės spalvos glebą su lygiu egzoperidijumi.

2. Calvatia booniana

   Turi egzoperidiumą, kuris panašus į veltinį arba turi minkštų "plaukelių" kuokštelius kaip Lycoperdon utriforme, tačiau neturi stiebo ir turi kapiliarijų su apvaliomis, o ne vingiuotomis duobutėmis.

3. Calvatia pachyderma

   Turi egzoperidiumą, kuris yra storesnis ir lygesnis nei L. utriforme.

4. Lycoperdon excipuliforme

   Galima supainioti tik su dideliais egzemplioriais, turi apverstos kriaušės formos vaisiakūnius, padengtus smulkiais spygliukais, taip pat valgoma.

5. Calvatia lilacina

   Makroskopiškai galima atskirti pagal violetiškai rudas sporų dulkes ir paplitimo vietą, daugiausia Viduržemio jūros regione. Valgomas.

6. Mycenastrum corium

   Turi didelius vaisiakūnius ir storą, į žvaigždes panašią skilinėjančią odą. Paplitimas: sausos žemyninės vietovės. Nevalgomas.

7. Calvatia gigantea

   Jį galima supainioti su jaunesniais didžiojo pūkuotuko vaisiakūniais, kurių paviršius yra lygus, o suaugę vaisiakūniai yra didesni ir artimesni rutulio formai.

Lycoperdon utriforme Bioakumuliacija

Atlikus vario ir cinko koncentracijos 28 skirtingose valgomųjų grybų rūšyse tyrimą paaiškėjo, kad Lycoperdon utriforme selektyviai bioakumuliuoja varį (251.9 mg vario viename kilograme grybų) ir cinko (282.1 mg Zn/kg grybo) iki didesnio kiekio nei visų kitų tirtų grybų. Autoriai pažymi, kad nors šie mikroelementai yra svarbūs žmogaus mitybos poreikiai ir kad L. utriforme gali būti laikomas geru šių elementų šaltiniu, žinoma, kad elementų įsisavinimas (biologinis prieinamumas) iš grybų yra "mažas dėl riboto įsisavinimo iš plonosios žarnos".

Taksonomija ir etimologija

1790 m. prancūzų botanikas Jean Baptiste François Pierre Bulliard aprašė šią rūšį ir pavadino ją Lycoperdon utriforme. Vėliau šis grybas buvo priskirtas įvairioms Bovista, Lycoperdon, Calvatia ir Utraria gentims.

1989 m. vokiečių mikologas Hannsas Kreiselis (Hanns Kreisel) aprašė Handkea gentį, kuriai priskiriamos Calvatia rūšys, turinčios aiškių mikroskopinių požymių: Handkea rūšys turi unikalų kapiliciumo tipą (stambios storasienės hifos gleboje), su kreivais plyšiais vietoj įprastų porų. Nors kai kurie autoriai pritarė, kiti genties sąvoką atmetė.

Specifinis epitetas utrarius lotyniškai reiškia "vandens nešėjas". Lycoperdon genties pavadinimas reiškia "vilko plokščiapėdis".

Sinonimai ir veislės

• Calvatia utriformis (Bull.) Jaap. 1918

• Bovista favosa Rostk., 1839

• Bovista officinarum Rostk., 1839

• Bovista utriformis (Bull.) Fr., 1829

• Bovistella utriformis (Bull.) Demoulin & Rebriev (2017)

• Calvatia caelata (Bull.) Morgan (1890) f. caelata

• Calvatia caelata (Bull.) Morgan (1890) var. caelata

• Calvatia caelata (Bull.) Morgan 1890

• Calvatia caelata f. exigua Hruby (1930)

• Calvatia caelata var. hungarica (Hollós) F. Šmarda (1958)

• Calvatia hungarica Hollós, 1904

• Calvatia utriformis (Bull.) Jaap 1918

• Globaria bovista Quél.

• Handkea utriformis (Bull.) Kreisel (1989) var. utriformis

• Handkea utriformis (Bull.) Kreisel 1989

• Handkea utriformis var. hungarica (Hollós) Kreisel (1989)

• Lycoperdon areolatum Schaeff., 1774

• Lycoperdon bovista L. (1753) var. bovista

• Lycoperdon bovista Pers. 1796

• Lycoperdon bovista var. bovista Pers.

• Lycoperdon bovista var. echinatum (Schaeff).) Huds. (1778)

• Lycoperdon bovista var. echinatum Lightf. (1777)

• Lycoperdon bovista var. glabrum Lightf. (1777)

• Lycoperdon bovista var. granulatum Lightf. (1777)

• Lycoperdon bovista var. hispidum Leers (1789)

• Lycoperdon bovista var. laeve Bull. (1791)

• Lycoperdon bovista var. laeve Leers (1789)

• Lycoperdon bovista var. maculatum Lightf. (1777)

• Lycoperdon bovista var. vulgare Huds. (1778)

• Lycoperdon caelatum Bull. 1789

• Lycoperdon caelatum Fr. 1791

• Lycoperdon cepiforme var. hungaricum (Hollós) Rick (1961)

• Lycoperdon echinatum Schaeff., 1774

• Lycoperdon gemmatum Schaeff., 1774

• Lycoperdon quadricorne Sw., 1814

• Lycoperdon sinclairii Berk. 1887

• Lycoperdon utriforme Bull. (1791) var. utriforme

• Lycoperdon utriforme Bull., 1790

• Lycoperdon utriforme var. hungaricum (Hollós) Jalink (2010)

• Utraria caelata (Bull.) Quél. (1873)

• Utraria utriformis (Bull.) Quél., 1873

Lycoperdon utriforme Vaizdo įrašas

Šaltinis:

Visas nuotraukas padarė „Ultimate Mushroom“ komanda ir jas galite naudoti savo reikmėms pagal „Attribution-ShareAlike 4.0 International“ licenciją.