Lactarius serifluus

Ką turėtumėte žinoti

Lactarius serifluus yra nevalgomas grybas, kuris sugyvena kartu, būdamas mikorizinis simbiontas (sudaro mikorizę ant medžių šaknų). Iš pažeistų žiaunų išsiskiriantis pienas (lateksas) yra švelnaus skonio ir beveik bespalvis; tai kartu su paprastai tamsia spalva ir raukšlėtu kepurėlės paviršiumi padeda atskirti šią rūšį nuo daugelio kitų mažų rusvų miškinių pienių.

Auga nuo lygumų iki kalvų, bet ne kalnuotose vietovėse, pavieniui ir mažesnėmis grupėmis, molingoje arba kalkingoje dirvoje, žolėje, lapuočių miškuose, jų pakraščiuose ir parkuose, visada po ąžuolais.

Kiti pavadinimai: Vandeninė pieninė skraistė.

Grybų atpažinimas

1. Kepurėlė

   2-8 cm skersmens, tamsiai rausvai rudos spalvos kepurėlių paviršius yra spinduliškai raukšlėtas; iš pradžių kepurėlės išgaubtos, o vaisiui bręstant jos suplokštėja ir gali tapti šiek tiek įdubusios su nedideliu umbu.

2. Žiaunos

   Žiaunos nuo molio rudumo iki molio rausvumo, prigludusios arba silpnai atsikišusios, vidutiniškai išsidėsčiusios arba susitelkusios. Pažeidus šio piengrybio žiaunas, išsiskiria vandeningas lateksas; jis nekeičia spalvos, o skonis švelnus.

3. Stiebas

   Cilindriškas, tuščiaviduris, nuo 3 iki 13 mm skersmens ir 2.5-5 cm aukščio, stiebai lygūs, nuo šviesiai rausvai rudos iki oranžiškai rudos spalvos. Nėra stiebo žiedo.

4. Sporos

   Plačiai elipsės formos (beveik rutulio formos), 6-8.5 x 5.5-8 μm, hialininis; ornamentuotas karpomis iki 1.2 μm aukščio, sujungti gerai išvystytu ir beveik išbaigtu briaunų tinklu.

5. Sporų atspaudas

   Blyškiai kreminės baltos spalvos.

6. Kvapas ir skonis

   Kvapas nestiprus, panašus į ožragės kvapą (arba, kaip sakoma, vabalų kvapą)!); skonis švelnus.

7. Buveinė

   Ektomikorizinis; plačialapių ir mišriuose miškuose, dažniausiai po ąžuolais, kartais po beržais.

8. Sezonas

   Rugpjūčio-lapkričio mėn.

Taksonomija ir etimologija

Vandeninę pieninę galvutę 1815 m. aprašė šveicarų botanikas Augustin Pyramus de Candolle, suteikęs jai mokslinį pavadinimą Agaricus serifluus. (grybų taksonomijos pradžioje daugybė žiauninių grybų buvo priskirta Agaricus genčiai; vėliau dauguma jų buvo perkelti į kitas gentis, o dabartinėje Agaricus gentyje liko daug mažiau žiauninių grybų, kurie kartais vadinami "tikraisiais grybais".) Švedų mikologas Elias Magnus Fries 1838 m. patvirtino bazionimą, nustatydamas šiuo metu priimtą mokslinį šio pieninio pelėausio pavadinimą Lactarius serifluus.

Rūšinis pavadinimas Lactarius reiškia gaminantis pieną (žindantis) - nuoroda į pienišką lateksą, kuris išsiskiria iš piengrybių žiaunų, kai jos perpjaunamos arba suplėšomos.

Specifinis epitetas serifluus kilęs iš lotynų kalbos daiktavardžio serum, reiškiančio išrūgas (sutraukto pieno vandeninga dalis), ir lotynų kalbos veiksmažodžio fluo, reiškiančio "teku". Tai nuoroda į vandeningą lateksą (pieną), kuris teka iš šio piengrybio pažeistų žiaunų.

Sinonimai

1. Agaricus serifluus DC.

2. Lactarius subdulcis var. cimicarius sensu Gray

3. Galorrheus serifluus (DC.) P. Kumm.

4. Lactarius cremor ssp. Dahncke, Marchand Neuhoff

5. Lactarius noncamphoratus Bassler & Schaeff.

1 nuotrauka - Autorius: Jerzy Opioła (CC BY-SA 4.0 Tarptautinis)

2 nuotrauka - Autorius: Jerzy Opioła (CC BY-SA 4.0 International)

3 nuotrauka - Autorius: James K. Lindsey (CC BY-SA 2.5 Bendrinis)

4 nuotrauka - Autorius: Gerhard Koller (Gerhard) (CC BY-SA 3.0 Unported)

5 nuotrauka - Autorius: Gerhard Koller (Gerhard) (CC BY-SA 3.0 Neįsigaliojęs)