Hemileccinum impolitum
Ką turėtumėte žinoti
Hemileccinum impolitum - Boletaceae šeimos bazidiomicetinis grybas, kilęs iš Europos. Dažnai vadinama joduotuoju boletu, nes jo vaisių kūnai pjaunant skleidžia jodo kvapą, kuris labiau juntamas stiebo apačioje arba pernokusiuose egzemplioriuose. Spalva gali būti šviesiai rusva, šviesiai ruda, kaštoniškai ruda, pilka, ochraciškai ruda, pilkšvai ruda arba alyviai ruda, o jaunų vaisiakūnių kepurėlė iš pradžių būna padengta aksominiu, smulkiai siūliniu sidabriškai pilku sluoksniu, kuris su amžiumi išnyksta.
Kaip ir kiti šeimos nariai, H. impolitum vaisių kūnelių himeniniame paviršiuje vietoj žiaunų yra vamzdeliai ir poros. Plačiai paplitęs vidutinio klimato juostoje ir Pietų Europoje, kur auga mikorizinėje simbiozėje su plačialapiais medžiais, ypač ąžuolais (Quercus).
Hemileccinum impolitum paprastai laikomas valgomu, nors vargu ar skanus, tačiau dėl jo retumo šio grybo nereikėtų rinkti į puodą.
Kiti pavadinimai: Joduotoji boružė.
Grybų identifikavimas
Kepurėlė
Hemileccinum impolitum kepurėlė būna nuo 5 iki 12 cm skersmens, kai ji visiškai išsiplėtusi. Jaunų vaisiakūnių kepurėlės yra apvalios ir kupolėtos, tačiau su amžiumi jos dažnai išsivysto šiek tiek netolygiai, tarsi būtų daužomos rutuliniu plaktuku. Perpjautas šviesiai citrinos geltonumo Boletus impolitus minkštimas po ilgo delsimo gali tapti silpnai rožinis, o kai kuriais atvejais - silpnai mėlynas.
Vamzdeliai ir poros
Hemileccinum impolitum vamzdeliai (nuo 5 iki 15 mm ilgio) ir apvalios poros iš pradžių būna citrinos geltonumo spalvos, o su amžiumi tampa dar geltonesni. Nupjauti ir veikiami oro, vamzdeliai ne itin pakeičia spalvą.
Stiebas
Joduotosios boletės stiebas yra šviesiai geltonas, dažnai su raudonu raudoniu apatinėje dalyje, o stiebo paviršius yra nuo grūdėto iki šiek tiek flokozinio (padengtas smulkiais vilnoniais ar vilnoniais žvyneliais), bet niekada nėra tinklinis. Apatinė stiebo dalis perpjauta arba perplėšta skleidžia aiškų jodoformo kvapą.
Nuo 5 iki 15 cm aukščio ir paprastai 2-4 cm skersmens, stiebai paprastai būna daugiau ar mažiau cilindriški, bet prie pagrindo šiek tiek storesni.
Sporos
10-16 x 4-6.5µm.
Sporų atspaudas
Alyvinė ruda spalva.
Kvapas ir skonis
Jauni egzemplioriai yra švelnaus skonio ir neturi savito kvapo, išskyrus atvejus, kai perpjauta apatinė stiebo dalis skleidžia aiškų jodoformo kvapą.
Buveinė & Ekologinis vaidmuo
Ši patraukli, didelė boružė dažniausiai aptinkama sunkiame molingame dirvožemyje po ąžuolais ir kartais kitais plačialapiais medžiais. Labai retai žemyninėje Europos dalyje jis pasirodo ir po spygliuočiais, bet beveik visada po pušimis.
Sezonas
Nuo vidurvasario iki rudens pabaigos Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje, o pietų Europoje kartais tęsiasi iki Naujųjų metų.
Panašios rūšys
Boletus delipatus
Labai panaši ir nuo Hemileccinum impolitum atskiriama tik mikroskopuojant kepurėlės kutikulę; Boletus delipatus yra dar retesnis už joduotąjį boletą ir šiuo metu užfiksuotas tik vienoje pietų Anglijos vietovėje.
-
Turi kreidiškai baltą kepurėlę, raudonas poras ir svogūninį raudoną stiebą.
-
Blyški kepurėlė ir geltonos poros; tinklinis stiebas geltonas ties viršūne ir raudonas ties pagrindu.
Hemileccinum depilatum
H. impolitum ir morfologiškai labai panašus, skiriasi raukšlėtu arba "įkaltu" kepurės paviršiumi, ir jo asociacija šermukšnis (Carpinus) arba apynių šermukšnis (Ostrya). Mikroskopiškai išsiskiria iš kepurėlės kutikulės struktūros, kuri yra palisadoderma, sudaryta iš sferinių ir trumpai cilindrinių ląstelių.
Leccinellum lepidum
Taip pat gali atrodyti labai panašiai, tačiau paprastai turi klampią kepurėlę raukšlėtu arba "kaltuotu" paviršiumi, kuri NH3 neapsitraukia violetine spalva, o jos minkštimas, veikiamas oro, pamažu tampa violetiškai pilkas ir galiausiai pilkai juodas. Mikroskopiškai jo sporos ilgesnės, dažnai siekia 20 μm ilgio.
-
Stiebų paviršiuje nėra žvynelių, o poros yra didesnės, kampuotos ir nusidažo melsvai. Perpjautas išilgai, jo minkštimas apatinėje stiebo dalyje yra rausvai rudos spalvos, o kepurėlė kartais silpnai melsvai nusidažo.
Taksonomija ir etimologija
Pirmą kartą joduotąją bolivinę balandą aprašė žymus XIX a. mikologas Eliasas Magnusas Friesas, kuris grybą priskyrė Boletus genčiai. lotyniškas epitetas impolitum (reiškiantis "šiurkštus") greičiausiai reiškia rūšies kepurėlę, kuri iš pradžių yra veltinė, o žiūrint pro padidinamąjį stiklą padengta smulkia gijų danga. Šios rūšies taksonominė padėtis ilgą laiką buvo neaiški ir įvairūs autoriai anksčiau ją priskyrė skirtingoms gentims, įskaitant dabar jau išnykusias Tubiporus ir Versipellis gentis.
Remdamiesi preliminaria 28S ribosominės RNR lokuso analize, 2000 m. mikologai Manfredas Binderis (Manfred Binder) ir Halmutas Beslis (Halmut Besl) šią rūšį priskyrė Xerocomus. Tačiau 2008 m. Josefas Šutara, remdamasis išskirtine morfologija, grybą perkėlė į naują Hemileccinum gentį. 2014 m. Wu su kolegomis atliko išsamesnius filogenetinius tyrimus, kurie patvirtino, kad joduotoji boletė nepriklauso Boletus, Xerocomus ar Leccinum, nes šios rūšies kolekcijos užima atskirą filogenetinę liniją Xerocomoideae pošeimyje, glaudžiai susijusioje su Corneroboletus. Vėlesni R. Halling su kolegomis ir M. Loizidesas su kolegomis, vėliau patvirtino šios genties, kuriai šiuo metu priklauso tik dvi europinės rūšys, monofiliją: H. impolitum ir H. depilatum.
Šaltiniai: Lukas, Lukas, Lukas, Lukas, Lukas, Lukas, Lukas:
1 nuotrauka - Autorius: Lukas iš Londono, Anglijos (CC BY-SA 2.0 Rūšis)
2 nuotrauka - Autorius: Lukas iš Londono, Anglija (CC BY-SA 2.0 Generic)
3 nuotrauka - Autorius: Georgijus Černilevskis (George Chernilevsky) (Public Domain)
4 nuotrauka - Autorius: Lukas iš Londono, Anglija (CC BY-SA 2.0 Generic)
