Hygrophorus olivaceoalbus

Ką turėtumėte žinoti

Hygrophorus olivaceoalbus galima atskirti pagal klampiai rudą kepurėlę, baltas žiaunas, klampiai baltą stipinėlį, papuoštą pilkomis, pilkšvai rudomis arba juodomis skaidulomis, ir augimą su Sitka eglėmis. Vaisiakūniai pasirodo nuo vasaros vidurio iki vėlyvo rudens po spygliuočiais Šiaurės Amerikos ir Eurazijos kalnų miškuose.

Kiti būdingi požymiai: iki 12 cm (4+3⁄4 in) ilgio gleivėtas stiebas, iki žiedo formos zonos nusėtas nelygiais žvyneliais. Kaip rodo pavadinimas, grybas turi vaškinę kepurėlę ir žiaunas.

Kiti pavadinimai: Alyvuogių vaško kepurėlė.

Grybų atpažinimas

1. Ekologija

   Tradiciškai manoma, kad jie mikorizuoja su spygliuočiais, bet galbūt parazituoja ant eglių ir kitų spygliuočių šaknų; dažnai aptinkami po sekvojomis ir Sitka eglėmis vakarinėje pakrantėje, Engelmano eglėmis Uoliniuose kalnuose ir eglėmis ar rytiniais pušynais šiaurės rytuose; auga pavieniui, grupėmis arba nedidelėmis grupelėmis; auga vasaros pabaigoje ir rudenį (šiltesnio klimato šalyse žiemoja); gana plačiai paplitę Šiaurės Amerikos šiaurėje ir vakaruose.

2. Kepurėlė

   3-12 cm; išgaubtas, kai jaunas, tampa plačiai išgaubtas arba daugiau ar mažiau plokščias; šviežias lipnus; iš po gleivių ištemptų skaidulų išryškėja dryžiai; tamsiai rudas arba pilkai rudas; link pakraščio šviesesnis; pakraštys šiek tiek įlinkęs, kai jaunas.

3. Žiaunos

   Prisitvirtinę prie stiebo arba bėgantys juo žemyn; tolimi arba beveik tokie; balti; vaškiniai; trumpos žiaunos dažnos.

4. Stiebas

   3-10 cm ilgio; iki 1 cm storio; lygi arba šiek tiek siaurėjančia viršūne; šviežias apatinę dalį dengia gleivės; viršūnė balta; po gleivėmis padengta rudais pluoštais, kurie augant grybui išsitempia, o subrendus dažnai išsidėsto kaip neaiškios koncentriškos juostos ar juostelės; dažnai su trapiu ir netobulu arba šiek tiek želatinizuotu žiedu; bazinis micelis baltas.

5. Minkštimas

   Balta; nekintanti.

6. Kvapas ir skonis

   Neišsiskiria.

7. Cheminės reakcijos

   KOH neigiamas dangtelio paviršiuje.

8. Sporų atspaudas

   Baltas.

9. Mikroskopinės savybės

   Sporos 8-13 x 4.5-6 µ; elipsoidinis; hialininis KOH; inamiloidinis. Bazidijos 4sterigmatinės; iki maždaug 55 µ ilgio. Nėra himeninių cistidijų. Lamelinė trama skirtinga. Pileipellis ixocutis su spaustukų jungtimis.

Panašios rūšys

1. Hygrophorus persoonii

   Labai panaši rūšis, kuri Europoje jungiasi su plačialapiais medžiais; apie ją pranešta iš Kalifornijos, bet po eglėmis.

2. Hygrophorus inocybiformis

   Mažesnė rūšis su sausu stipeliu gana dažna Aidaho ir Uoliniuose kalnuose.

Taksonomija ir etimologija

Pirmą kartą šią rūšį kaip Agaricus olivaceoalbus 1815 m. oficialiai aprašė Elias Fries. Anksčiau, 1783 m., Augustas Johanas Georgas Karlas Batschas šią rūšį paskelbė kaip Agaricus adustus, tačiau tai buvo neteisėtas 1774 m. Jacobo Christiano Schäfferio paskelbto Agaricus brunneus pervadinimas. Dabartinį mokslinį pavadinimą ji gavo, kai 1838 m. Friesas ją perkėlė į Hygrophorus gentį. 1871 m. Paul Kummer rūšį perkėlė į Limacium, tačiau nuo to laiko ši gentis tapo Hygrophorus sinonimu.

Kartu su H. pustulatus, H. Persoonii, H. Mesotephrus ir H. latitabundus, H. olivaceoalbus sudaro Hygrophorus genties Olivaceoumbrini skyrių. Šio skyriaus grybų kepurėlės ir koteliai yra riebūs arba gleivėti. Jų kepurėlės yra tamsiai rudai pilkos, alyvuogių arba oranžinės spalvos, o stiebai - natelės arba šiek tiek ryškiau žieduoti.

Bendriniai grybo pavadinimai: "gleivėta vaškinė kepurėlė", "alyvinis higroforas", "vaškinė kepurėlė" ir "alyvinė vaškinė kepurėlė".

Specifinis epitetas olivaceoalbus yra kilęs iš lotyniškų žodžių, reiškiančių alyvuogių rudumo (olivaceus) ir baltumo (albus).

Šaltiniai:

1 nuotrauka - Autorius: Andreas Kunze (CC BY-SA 3.0 Unported)

2 nuotrauka - Autorius: James Lindsey (CC BY-SA 2.5 Bendrinis)

3 nuotrauka - Autorius: Andreas Kunze (CC BY-SA 3.0 Nepalaikomas)