Hygrophorus latitabundus
Ką turėtumėte žinoti
Hygrophorus latitabundus - Hygrophorus genties grybų rūšis. Paplitęs Europos pušynuose, pirmenybę teikia kalkingiems dirvožemiams. Vaisiakūniai auga rudenį, išaugina didelius valgomus grybus su gleivėtomis kepurėlėmis ir koteliais.
Hygrophorus latitabundus vaisiakūniai yra dideli agariniai augalai. Kepurėlė išgaubta ir šiek tiek skiautėta, pilkos, rudos ir alyvinės spalvos su tamsesniu, rusvu centru. Būdinga, kad jį dengia lipnus gleivių sluoksnis, ypač drėgnu oru. Margasis kraštelis yra inroliuotas. Kepurėlės skersmuo gali siekti 15 cm, o bręstant ji suplokštėja. Baltos žiaunelės storos, tolimos, su silpnai atsikišusiu tvirtinimu prie koto.
Baltas stiebas yra aukštas, susiliejęs, storas ir tvirtas. Jį puošia daugybė balkšvų dribsnių, padengtų storu gleivių sluoksniu. dribsniai būna rudi. Dribsniai ir gleivės driekiasi nuo stiebo pagrindo iki pakraščio, kur staiga sustoja, sudarydami žiedo pavidalo zoną. Virš jos kotelis yra baltas ir akivaizdžiai plonesnis. Stiebas iki 15 cm aukščio ir 2-4 cm storio.
Baltas minkštimas yra storas ir tvirtas, grybų kvapo ir malonaus skonio. Atpažinti padeda cheminė kotelio minkštimo reakcija į amoniako tirpalą. Šios rūšies augalai pasidaro oranžinės rūdos spalvos, vėliau ruduoja pagrinde, o viršuje - geltonai ochros spalvos.
Kiti pavadinimai: Ebonito medžio vaškas.
Grybų atpažinimas
Kepurėlė
Iš pradžių išgaubti, vėliau išsiplečia ir tampa beveik plokšti, su įdubusiu pakraščiu ir plačiu žemu umbu, kartais su plačiu centriniu įdubimu; paviršius lygus, pilkai rudas, rausvai rudas arba alyvinis pakraščiuose, o link kepurės centro vis labiau juodai rudas. Labai gleivėtas, kai drėgnas, sausu oru ilgai išlieka gleivėtas. Nuo 3 iki 12 cm skersmens, kai subręsta. Kepurėlės minkštimas yra baltas.
Žiaunos
Vaškiniai, lanku išsikišę, silpnai atsikišę, vidutiniškai išsidėstę; jauni balti, palaipsniui pasidengia rudomis dėmelėmis.
Stiebas
Baltos, su rausvai rudomis skaidulomis prie dangtelio, bet šviesesnės link stiebo pagrindo; šiek tiek susiliejusios (šiek tiek sustorėjusios ties viduriu ir vėl siaurėjančios link pagrindo); gleivėtos; nuo 4 iki 12 cm ilgio, nuo 1 iki 3 cm skersmens. Stiebų minkštimas tvirtas ir balkšvas. (stiebų minkštimas su KOH tampa rudai oranžinis ir geltonas).
Sporos
Elipsės formos, lygus, 7.8-11.4 x 5.1-7.5µm.
Sporų atspaudas
White.
Kvapas ir skonis
Kvapas silpnai grybų; skonis švelnus.
Buveinė & Ekologinis vaidmuo
Ektomikorizinis, aptinkamas po pušimis; mėgsta kalkingus dirvožemius
Sezonas
Vidurio Europoje - rudenį, pietų Portugalijoje - nuo lapkričio iki sausio mėn.
Panašios rūšys
-
Turi rusvą kepurėlę, tačiau išsiskiria tolimais geltonais žiaunomis ir gelsvu stiebu.
-
Vaisiakūnis panašios išvaizdos, tačiau rūšis aptinkama tik lapuočių miškuose su ąžuolais (Quercus) ir bukais (Fagus). Jo minkštimas amoniako tirpale nusidažo žalsvai.
-
Mažiau tvirta rūšis, kurios stiebas dažnai būna su tamsia, šiurkščia juostine ornamentika, aptinkama su eglėmis (Picea), dažnai samanose. Jos stiebo minkštimas amoniako tirpalu nusidažo oranžiškai raudonai.
Taksonomija ir etimologija
Šios rūšies bazionimas nustatytas 1899 m., kai vokiečių gamtininkas Maxas Britzelmayras (1839-1909) suteikė jai dvinarį mokslinį pavadinimą Hygrophorus latitabundus, kuriuo ši rūšis paprastai žinoma ir šiandien.
Hygrophorus latitabundus sinonimai: Hygrophorus olivaceoalba var. obesus (Bres.) Rea.
Hygrophorus genties pavadinimas kilęs iš hygro-, reiškiančio drėgmę, ir -phorus, reiškiančio nešėją; šie grybai ne tik turi daug vandens, bet ir yra drėgni, lipnūs arba gleivėti.
Specifinis epitetas latitabundus yra kilęs iš lotynų kalbos ir gali būti latit- (reikšmė neaiški) ir -abundus, reiškiančio gausų arba gausų, derinys. Vienintelis dalykas, kurio šis medžio vaško grybas turi daug, yra gleivės, dengiančios kepurėlę ir kotelį.
Šaltiniai: Lactakus (Lactakus) ir Lactakus (Lactakus):
1 nuotrauka - Autorius: Benutzer:Paffka (CC BY 3.0 Unported)
2 nuotrauka - Autorius: Holger Krisp (CC BY 4.0 Tarptautinis)
3 nuotrauka - Autorius: Pau Cabot (CC BY-SA 3.0 Nepaliesta)
