Lactarius volemus

Ką turėtumėte žinoti

Lactarius volemus yra valgomasis grybas, kurio kepurėlė yra nuo rudos iki rausvai rudos spalvos, su centriniu įdubimu ir nuo baltos iki kreminės spalvos artimomis žiaunomis. Grybas išskiria daug balto latekso, kuris viską, prie ko prisiliečia, nudažo rudai, o visos grybo minkštimo dalys mėlynuoja ir nusidažo rudai.

Be to, jis turi žuvies kvapą ir šiek tiek grūdėtą tekstūrą, kuri kai kuriems žmonėms gali pasirodyti neskani. Kvapas išnyksta virinant, o lateksas yra švelnaus skonio. Kepti keptuvėje nerekomenduojama, nes grybas išskiria daug lipnaus latekso. Vietoj to siūloma grybą dėti ant orkaitės lėkštės, pabarstyti druska ir kepti, kol išgaruos didžioji dalis pieno.

Lactarius volemus turi unikalią sterolio molekulę, vadinamą volemolidu, kuris gaunamas iš ergosterolio. Ši molekulė gali būti naudinga atpažįstant skirtingų rūšių grybus. Be to, L. volemus galima naudoti kaučiuko gamybai.

Kiti pavadinimai: Tawny milkcap, Voluminous-latex milky, Weeping milkcap, Apricot milkcap, Fishy milkcap, Bradley, Vokietijos (Brätling, Milchbrätling, Birnenmilchling, Süßling), Nyderlandų (Vissige melkzwam).

Grybų atpažinimas

1. Kepurėlė

   1.18-5.91 colio (3-15 cm) pločio; iš pradžių išgaubtas, su įdubusiu pakraščiu; tampa plokščias, su centriniu įdubimu, negiliai vazos formos arba (retai) su nedideliu iškilimu per diską, pakraštys lygus; lygus arba šiek tiek raukšlėtas, bet paprastai švelniai aksominis, bent jau jauname amžiuje; rudai oranžinis, oranžiškai rudas, kartais šviesesnis, o kartais tamsesnis (artėjantis prie tamsiai rudai raudono); be koncentrinių spalvos zonų, bet dažnai tamsesnis link centro.

2. Žiaunos

   Kreminės baltos grybo žiaunos yra pritvirtintos prie koto arba šiek tiek nusileidžia žemyn; jos gali būti rudos, jei yra pažeistos. Žiaunos yra arti viena kitos ir kartais šakojasi prie krašto.

3. Stiebas

   1.nuo 97 iki 3.94 colių (5-10 cm) ilgio; 0.Nuo 20 iki 0.98 colių (0.Nuo 5 iki 2.5 cm) storio; spalvos kaip kepurėlė arba šviesesnė; lygi arba siaurėjanti į pagrindą; lygi; kartais neaiškiai "briaunota" išilgai; vientisa arba įdubusi.

4. Minkštimas

   Minkštimas baltas, pjaustant pamažu nusidažo rudai.

5. Pienas

   Baltas; gausus; veikiamas oro kartais tampa rusvas; audinius nudažo rudai; baltą popierių nudažo rudai.

6. Kvapas ir skonis

   Kvapas ganėtinai žuvies (kaip negyvo šapalo, kuris, kaip pasakys meškeriotojai, yra bene labiausiai nemalonaus kvapo gėlavandenė žuvis). Skonis švelnus.

7. Sporų atspaudas

   Balta.

8. Buveinė

   Lactarius volemus auga prie spygliuočių ir plačialapių medžių pagrindo, dažniau lapuočių miškuose ir kartais durpių samanų sąžalynuose. Jo vaisiakūniai gali pasirodyti pavieniui arba grupėmis šiltu ir drėgnu oru nuo vasaros iki rudens. Šiuose vaisiakūniuose gali apsigyventi limoniidinės musės ir grybeliuose gyvenančios erkės, o musės yra erkių šeimininkės per simbiozę, vadinamą foresa. Plačiai paplitęs šiltuose vidutinio klimato, subtropiniuose ir atogrąžų regionuose, įskaitant Europą, Ameriką, Aziją ir Artimuosius Rytus.

9. Mikroskopinės savybės

   Sporos 6.5-9.5 x 5.5-9 µ; subglobozinis arba kartais plačiai elipsoidinis; ornamentika 0.4-0.8 µ aukščio, kaip plačiai išsidėsčiusios amiloidinės briaunos, sudarančios užbaigtas tinklelius. Pleuromakrocistidijos ryškiai matomos ir gausios; nuo subcilindrinių iki subfuzinių; storasienės; atsiranda subhimeniume arba žiaunų tramoje; iki 150 x 15 µ. Cheilocistidijos panašios, bet trumpesnės. Pileipellis Lamprotrichoderm su cilindrinių arba siaurai susiliejančių pileocistidijų, kurių matmenys iki 100 x 5 µ, velėna.

Panašios rūšys

1. Lactarius rugatus

   Skiriasi kepurėlės spalva, kuri yra šviesiai oranžinė, labiau išsidėsčiusiomis žiaunomis, augimu Viduržemio jūros zonoje po Quercus, makrocistidijų nebuvimu, pailgomis sporomis ir mėsos reakcija į rausvą spalvą su geležies sulfatu.

2. Lactifluus corrugis

   turi daugiau paviršiaus raukšlių, tamsesnes žiaunas, silpnesnį kvapą arba jo visai nėra, mažiau oranžinės spalvos; tačiau galima rasti ir tarpinių spalvinių formų.

3. Lactifluus austrovolemus

   Turi labiau suspaustas žiaunas.

4. Lactifluus hygrophoroides

   skiriasi plačiai išsidėsčiusiomis žiaunomis ir sporomis, kurių paviršiuje nėra tinklelio.

5. Lactarius chromospermus

   Atpažįstamas pagal cinamono rudos spalvos sporų atspaudą.

6. Lactarius subvelutinus

   Skiriasi tuo, kad neturi žuvies kvapo, turi blankiai geltonai oranžinę arba ryškiai aukso oranžinę kepurėlę, siauras žiaunas ir baltą lateksą, kuris nekeičia spalvos.

Taksonomija ir etimologija

Lactifluus volemus yra grybų rūšis, kurią 1753 m. Carl Linnaeus pirmą kartą aprašė kaip Agaricus lactifluus. 1821 m. Elias Magnus Fries pervadino į Agaricus volemus ir pasiūlė naują giminingų rūšių grupę Agaricus gentyje, pavadintą Galorrheus. Vėliau, 1838 m., Friesas pripažino Lactarius kaip atskirą gentį ir nurodė Galorrheus kaip sinonimą.

1871 m. Paulas Kummeris pakėlė Frieso gentis į genties rangą ir pervadino rūšį Galorrheus volemus. Charlesas Hortonas Peckas identifikavo rūšį L. volemus var. subrugosus 1879 m., tačiau dabar ji klasifikuojama kaip atskira rūšis - L. corrugis. 1891 m. Otto Kuntze šią rūšį perkėlė į Lactifluus, kuri vėliau, 2008 m., molekulinės filogenetikos būdu buvo patvirtinta kaip atskira gentis.

Specifinis epitetas "volemus" kilęs iš lotyniško žodžio "vola", kuris reiškia "rankos įdubimas"." Tai susiję su dideliu latekso kiekiu, kuris teka iš grybo ir kurio, kaip teigiama, užtenka užpildyti ranką.

Sinonimai ir atmainos

• Agaricus dycmogalus Bulliard (1793), Herbier de la France, 13, tab. 584

• Agaricus ichoratus Batsch 1786

• Agaricus lactifluus fulvens Secretan (1833), Mycographie Suisse, 1, p. 450

• Agaricus oedematopus Scop. 1772

• Agaricus ruber Persoon (1801), Synopsis methodica fungorum, p. 433

• Agaricus testaceus Persoon (1801), Synopsis methodica fungorum, p. 431

• Agaricus volemus Fries (1821), Systema mycologicum, 1, p. 69 Sanctionnement : Fries (1821 m.)

• Amanita lactiflua (Linnaeus) Lamarck (1783), Encyclopédie méthodique, Botanique, 1, p. 104

• Galorrheus ichoratus (Batsch) P. Kumm. 1871

• Galorrheus volemus (Fries) Fries (1827) [1825-26], Stirpes agri femsionensis, 3, p. 57

• Hypophyllum lactifluum Paulet (1808) [1793], Traité des champignons, 2, p. 185, tab. 80, pav. 1-3

• Lactarius ichoratus (Batsch) Fr. 1838

• Lactarius lactifluus (L.) Quél. 1886

• Lactarius oedematopus (Scop.) Mussat 1901

• Lactarius ruber (Persoon) Gray (1821), A natural arrangement of British plants, 1, p. 624

• Lactarius testaceus (Pers.) Guég. 1908

• Lactarius volemus (Fries) Fries (1838) [1836-38], Epicrisis systematis mycologici, p. 344

• Lactarius volemus var. euvolemus Maire (1937), Mémoires de la Société des sciences naturelles du Maroc, 45, p. 89

• Lactifluus ichoratus (Batsch) Kuntze 1891

• Lactifluus oedematopus (Scop.) Kuntze 1891

• Lactifluus volemus (Fr.) Kuntze 1891

Lactarius volemus Vaizdo įrašas

Šaltiniai:

1 nuotrauka - Autorius: Dan Molter (CC BY-SA 3.0 Nepalaikoma)

2 nuotrauka - Autorius: Dan Molter (shroomydan) (CC BY-SA 3.0 Unported)

3 nuotrauka - Autorius: James Lindsey (CC BY-SA 2.5 Bendrasis)

4 nuotrauka - Autorius: Amadej Trnkoczy (amadej) (CC BY-SA 3.0 Unported)

5 nuotrauka - Autorius: Richard Kneal (kraujinis kirminas) (CC BY-SA 3.0 Unported)