Hydnellum peckii

Ką turėtumėte žinoti

Hydnellum peckii - Šiaurės Amerikoje, Europoje, Irane ir Korėjoje randamas grybas. Tai hidnoidinė rūšis, kurios sporos išsiskiria ant vertikalių dyglių arba dantytų iškyšų, kabančių ant vaisių kūnų. Grybas auga ant žemės šalia spygliuočių medžių, pavieniui, išsklaidytas arba susiliejęs į mases. Jo vaisiakūniai paprastai turi piltuvėlio formos kepurėlę su baltu pakraščiu, tačiau forma gali būti įvairi. Jauni vaisiakūniai gali "kraujuoti" ryškiai raudonais gutacijos lašeliais, kuriuose yra antikoaguliantinių savybių turinčio pigmento. Nors grybas nėra nuodingas, jis toks kartus, kad nevalgomas. Kai kurios Hydnellum rūšys vietoj raudonų lašelių išskiria geltonus arba kavos spalvos lašelius. Mirę vaisiakūniai vėliau sezono metu gali užauginti naujus vaisiakūnius. Tvirtas minkštimas vystosi lėtai, todėl jį lengva atpažinti per kelis mėnesius.

Natūralūs dažytojai šį grybą vertina dėl jo gebėjimo sukurti smėlio spalvos dažus, kai jis džiovinamas vienas, arba mėlynai žalią atspalvį, kai jis derinamas su dažikliais, tokiais kaip aliuminis ar geležis.

Grybo sudėtyje yra atromentino, kuris panašus į hepariną, antikoaguliantą. Taip pat gali turėti antibakterinių savybių. Teleforo rūgštis yra dar viena cheminė medžiaga, kuri gali būti naudojama Alzheimerio ligai gydyti. Neleiskite, kad bauginanti jauno grybo išvaizda jus atbaidytų nuo jo galimos medicininės naudos.

Kiti pavadinimai: Kraujuojantis hidnellum, Kraujuojantis danties grybas, Raudonųjų sulčių dantis, Velnio dantis, Bilių dantis, Žemuogės & Kreminis, vokiškas (Scharfer Korkstacheling), olandiškas (Bloeddruppelstekelzwam).

Grybų atpažinimas

1. Vaisių kūnai

   Būdingas dantukus primenantis himenijus, o ne žiaunos ar poros kepurėlės apačioje. Glaudžiai vienas prie kito augantys vaisiaus kūnai dažnai atrodo susilieję (tai vadinama "susiliejimu"). Jie gali būti iki 10 cm aukščio.5 cm (4+1⁄8 in). Šviežių vaisių kūnai, kai jie yra drėgni, išskiria ryškų, tirštą raudoną skystį, kuris būna net jaunų egzempliorių, panašių į gumulėlius, išvaizdoje. Kepurėlės apačią dengiantys "dantukai" yra specializuotos struktūros, iš kurių gaminamos sporos.

2. Kepurėlė

   kepurėlės paviršius yra nuo išgaubto iki plokščio, daugiau ar mažiau nelygus, kartais šiek tiek įdubęs centre. Paprastai būna tankiai padengtas plaukeliais, kurie suteikia jam tekstūrą, panašią į veltinio ar aksomo; šie plaukeliai senstant nubyra, o subrendusių egzempliorių kepurėlės lieka lygios. Jos forma gali būti nuo šiek tiek apvalios iki netaisyklingos, nuo 4 iki 10 cm (1+5⁄8 iki 3+7⁄8 in) arba net iki 20 cm (7+7⁄8 in) pločio dėl susiliejimo. Kepurėlė iš pradžių būna balkšva, bet vėliau tampa šiek tiek rusva, su netaisyklingomis tamsiai rudomis arba beveik juodomis dėmėmis, kur ji sutrenkta. subrendęs paviršius yra pluoštinis ir kietas, žvynuotas ir dantytas, viršutinėje kepurėlės dalyje pilkšvai rudas, šiek tiek sumedėjęs.

3. Spygliai

   Dygliukai ploni, cilindriški ir siaurėjantys (teretiniai), trumpesni nei 5 mm (1⁄4 col.) ir trumpėja arčiau dangtelio krašto. danteliai susitelkę vienas šalia kito, paprastai viename kvadratiniame milimetre būna nuo trijų iki penkių dantukų. Iš pradžių rausvai balti, vėliau tampa pilkšvai rudi.

4. Stiebas

   Stiebas storas, labai trumpas ir dažnai deformuotas. Įsiskverbimo į žemę vietoje tampa svogūninis ir gali įsišaknyti į dirvožemį iki kelių centimetrų. Nors bendras ilgis gali siekti iki 5 cm, o plotis - nuo 1 iki 3 cm, tik apie 0.1-1 cm virš žemės. Viršutinė dalis padengta tais pačiais dantukais, kaip ir apatinė kepurėlės dalis, o apatinė dalis plaukuota ir dažnai slepia miško paklotės šiukšles.

5. Kūnas

   Minkštimas šviesiai rausvai rudas.

6. Kvapas

   Vaisiaus kūno kvapas apibūdinamas kaip "švelnus arba nemalonus", arba, kaip Bankeris siūlė savo pirminiame aprašyme, panašus į gudobelių riešutų kvapą.

7. Sporų atspaudas

   Rudos spalvos.

8. Buveinė

   Hydnellum peckii palaiko mutualistinius santykius su tam tikrais medžiais, iš dirvožemio gaunamus mineralus ir aminorūgštis keisdamas į medžio fiksuotą anglį. Auga ant žemės po spygliuočiais nuo vasaros pabaigos iki rudens, dažnai tarp samanų ir pušų spyglių paklotės, pavieniui, išsibarsčiusios arba kekėmis. Paplitęs Šiaurės Amerikos Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose, tačiau paplitęs ir kitose Šiaurės Amerikos bei Europos dalyse. Pastaruoju metu pranešta apie Iraną ir Korėją. H. peckii yra vėlyvosios stadijos grybas, mėgstantis brandžius šeimininkus borealiniuose miškuose, kuriuose vyrauja paprastosios pušys, ir teikiantis pirmenybę kalnų ar subalpinų ekosistemoms.

9. Mikroskopinės savybės

   Hydnellum peckii sporos yra rudos spalvos, apytiksliai rutuliškos, su mažais gumbeliais paviršiuje, o jų dydis svyruoja nuo 5 iki 10 cm.0-5.3 iš 4.0-4.7 µm. Jie yra inamiloidiniai, t. y. dažant nesugeria jodo. Kapsulę sudarančios hifos yra permatomos, lygios, plonasienės, 3-4 µm storio. Turi ląstelių skyrių ir spaustukų jungčių, sudaro sudėtingą išilginį susipynimą. Bazidijos, kurios yra sporas turinčios ląstelės himene, yra klubo formos, keturbriaunės, 35-40 x 4.7-6 µm. Suirusią hifą galima atgaivinti silpnu kalio hidroksido tirpalu.

Panašios rūšys

1. Hydnellum ferrugineum

   Pastarasis turi švelnų, o ne aštrų skonį. Tačiau per didelės galios mikroskopą galima pastebėti reikšmingų hifų struktūros skirtumų: H. peckii turi spaustukus ant septorių, kurių H. peckii neturi. ferrugineum.

2. Hydnum rufescens

   Ji yra rusvos spalvos, neturi koncentrinių zonų. Dygliukai yra prigludę prie stiebo, o ne atsikišę.

3. Abortiporus biennis

   Jaunas ir beformis augalas gali būti supainiotas su kai kuriomis Hydnellum rūšimis. Šioje stadijoje taip pat išsiskiria raudono eksudato lašeliai, o himenio, sudaryto iš daugiau ar mažiau kampuotų porų, dar nematyti.

4. Hydnellum diabolus

   Skirtumai tarp šių dviejų rūšių išryškėja subrendusiuose egzemplioriuose: H. diabolus stiebas yra netaisyklingai sustorėjęs, o H. peckii yra sustorėjęs "tam tikru kempininiu sluoksniu". Be to, seni H. peckii turi lygią kepurėlę, o H. Diabolus is tomentose.

Taksonomija ir etimologija

Amerikiečių mikologas Howard James Banker (1866-1940) 1912 m. grybų rūšiai suteikė Hydnellum peckii pavadinimą. Pavadinimas Hydnellum yra kilęs iš senovės graikų kalbos žodžio "hudnon", reiškiančio valgomąjį grybą, kuris iš pradžių buvo vartojamas kalbant apie triufelius. Tuo tarpu specifinis epitetas "peckii" skirtas amerikiečių mikologo Charleso Hortono Pecko (1833-1917), kuris Šiaurės Amerikoje aprašė apie 3000 grybų rūšių, garbei. Norint nurodyti Pecką kaip autorių, kai minimas botaninis ar mikologinis pavadinimas, naudojama standartinė santrumpa "Peck".

Sinonimai

• Calodon diabolus (Banker) Snell 1956

• Calodon peckii (Banker) Snell & E.A. Dick (1956), Lloydia, 19, p. 163

• Hydnellum carbunculum Secretan ex Banker (1906), Memoirs of the Torrey botanical Club, 12(2), p. 151

• Hydnellum diabolus Banker 1913

• Hydnellum rhizopes Coker 1939

• Hydnum diabolus (Banker) A.H. Sm. 1925

• Hydnum peckii (Banker) Saccardo & Trotter (1925), Sylloge fungorum omnium hucusque cognitorum, 23, p. 470

Hydnellum peckii Vaizdo įrašas

Šaltiniai:

1 nuotrauka - Autorius: Holger Krisp (CC BY 3.0 Nepalaikoma)

2 nuotrauka - Autorius: Darvin DeShazer (darv) (CC BY-SA 3.0 Unported)

3 nuotrauka - Autorius: Holger Krisp (CC BY 3.0 Unported)

4 nuotrauka - Autorius: Tatiana Bulyonkova (CC BY-SA 2.0 Generic)

5 nuotrauka - Autorius: Bernypisa (CC BY-SA 3.0 Nepalaikoma)