Gomphus clavatus
Ką turėtumėte žinoti
Gomphus clavatus - valgomoji Gomphus genties grybų rūšis, kilusi iš Eurazijos ir Šiaurės Amerikos. Vaisiaus kūnas yra vazos arba vėduoklės formos su banguotais kraštais, užauga iki 15-16 cm pločio ir 17 cm aukščio. Viršutinis paviršius arba kepurėlė yra nuo oranžiškai rudos iki alyvinės spalvos, o apatinis sporas nešiojantis paviršius, himenijus, yra padengtas raukšlėmis ir briaunomis, o ne žiaunomis ar poromis, ir yra išskirtinės violetinės spalvos.
Gomphus clavatus paprastai aptinkamas spygliuočių miškuose, yra mikorizinis ir susijęs su įvairių spygliuočių genčių medžiais, ypač eglėmis ir kėniais. Jis dažniau aptinkamas didesniame nei 2 000 pėdų (600 m) aukštyje, drėgnose, pavėsingose vietose, kur gausu lapų paklotės. Šis grybas įtrauktas į 17 skirtingų Europos šalių nacionalines nykstančių grybų raudonąsias knygas ir yra viena iš 33 rūšių, kurias siūloma saugoti tarptautiniu mastu pagal Berno konvenciją.
Gomphus clavatus laikomas rinktiniu valgomuoju grybu, tačiau, skirtingai nei kitos voveraitės, jis dažnai būna apniktas vabzdžių, nebent randamas labai jaunas.
Gomphus brevipes ir Gomphus truncatus yra identiški Gomphus clavatus, pasak Giachini, ir turėtų būti laikomi sinonimais.
Kiti pavadinimai: Kiaulės ausys, Violetinė voveraitė, Voveraitė, Lievikovec Kyjakovitý (Slovakija), Violgubbe (Švedija), Violetā Cūkause (Latvija), Siatkoblaszek Maczugowaty (Lenkija), Schweinsohr (Vokietija), Køllekantarel (Norvegija), Fiolgubbe (Prancūzija), Vurrik (Estija), Stročkovec Kyjovitý (Čekija), Schweinsohr (Austrija).
Grybų atpažinimas
Ekologija
Mikorizinis su spygliuočiais (ypač eglėmis ir kėniais); auga pavieniui, pavieniui arba gausiai Šiaurės Amerikos šiaurėje ir kalnuotose vietovėse; vasarą ir rudenį arba žiemoja Vakarų pakrantėje.
Vaisiakūnis
Iki brandos su viena, dviem ar daugiau kepurėlių, išaugančių iš bendro stiebo ir dažnai susiliejančių pakraščiuose; iki 15 cm aukščio ir 20 cm skersmens.
Cap
Iš pradžių plačiai išgaubtas, vėliau negiliai ar giliai įdubęs; sausas; plikas arba su keliais išsibarsčiusiais smulkiais žvyneliais; šviežias šviesiai rudas su alyviniais atspalviais, o vėliau išblunka iki kreminio įdegio.
Paviršiaus apačia
einantis žemyn stiebu; giliai raukšlėtas ir kryžmiškai vingiuotas; jaunas tamsiai alyvinis arba violetinis, bet paprastai išblunka iki šviesiai alyvinio atspalvio.
Stiebas
Dažnai sunku tiksliai apibrėžti, bet paprastai apie 2-4 cm aukščio ir 1-3 cm pločio; apačioje balkšvas; prie apatinės dalies alyvinis; kartais mėlynuojantis rausvai rudas; viršuje plikas, bet su šiek tiek aksominiu pagrindu; bazinis micelis baltas.
Minkštimas
Nuo gelsvai baltos iki šviesiai alyvinės spalvos.
Sporų atspaudas
Ruda.
Mikroskopiniai požymiai
Spora 11-16 x 4.5-6.5 µm; nuo pailgai elipsės formos iki subamigdališkos; dažnai suplokštėjęs iš abaksinės pusės; verukozinis; nuo hialininio iki rusvo KOH tirpale, su daugybe aliejaus lašelių. Yra spaustukų jungtys.
Taksonomija ir etimologija
Vokiečių gamtininkas Jacobas Christianas Schäfferis 1774 m. aprašė Elvela (vėliau Helvella) purpurascens. Austrijos gamtininkas Franz Xaver von Wulfen 1781 m. suteikė jai Clavaria elveloides pavadinimą, pranešdamas, kad ji pasirodo rugpjūčio mėn. eglės miškuose aplink Klagenfurtą ir yra paplitusi Hüttenbergo apylinkėse. Jis užrašė, kad neturtingi žmonės ją valgė, todėl ji buvo pavadinta kiškio ausimi. 1796 m. mikologas Christianas Hendrikas Persoonas aprašė G. clavatus kaip Merulius clavatus, pažymėdamas, kad jis augo žolėtose vietose miškuose. Jis pažymėjo, kad tai ta pati rūšis, kurią aprašė Schäfferis.
Specifinis epitetas, kilęs iš lotynų kalbos žodžio clava (klubas) ir reiškiantis "klubo formos", reiškia jaunų vaisių kūnų formą. 1801 m. išleistame "Synopsis methodica fungorum" Persoonas priskyrė Merulius clavatus (pripažindamas dvi veisles - violaceus ir spadiceus) Gomphus sekcijai, kuri yra Merulius.
Britų botanikas Samuelis Frederikas Grėjus (Samuel Frederick Gray) panaudojo Persono pavadinimą, 1821 m. perkeldamas violetinę voveraitę į Gomphus gentį. Kadangi tai buvo pirmasis įvardytas genties narys, jis tapo rūšimi. Grybų taksonomijos pradžia buvo nustatyta 1821 m. sausio 1 d., kad sutaptų su švedų gamtininko Eliaso Magnuso Frieso darbų data, todėl norint, kad pavadinimas būtų laikomas galiojančiu, reikėjo, kad jį patvirtintų Friesas (pavadinime pažymėta dvitaškiu). Taigi rūšis buvo užrašyta kaip Gomphus clavatus (Pers.: Fr.) Gray. 1987 m. peržiūrint Tarptautinį botaninės nomenklatūros kodeksą, pradinė data nustatyta 1753 m. gegužės 1 d., kai Linajus paskelbė "Species Plantarum". Taigi pavadinimui nebereikia Frieso autoriteto patvirtinimo. Persoonas savo 1825 m. veikale Mycologia Europaea Gomphus traktavo kaip atskirą gentį. Čia jis pripažino M. clavatus kaip tą pačią rūšį kaip Clavaria truncata, kurią 1796 m. aprašė Casimir Christoph Schmidel, pavadindamas taksoną Gomphus truncatus.
Pats Friesas atsisakė atskirti šią gentį, o 1821 m. veikale Systema Mycologicum Gomphus priskyrė Cantharellus genties tribui (porūšiui) ir rūšis tapo Cantharellus clavatus. Jis pripažino keturias rūšis: violaceo-spadiceus, carneus, purpurascens ir umbrinus. Šveicarų mikologas Louis Secretan aprašė tris taksonus - Merulius clavatus carneus, M. clavatus violaceus ir M. clavatus purpurascens - 1833 m. veikale Mycographie Suisse. Daugelis jo pavadinimų buvo atmesti nomenklatūriniais tikslais, nes Secretanas laikėsi siauros rūšių sampratos, daugelį taksonų skirstė į kelias rūšis, kurių nepatvirtino kiti autoritetai, o jo darbuose nebuvo nuosekliai naudojama binominė nomenklatūra. Fries 1838 m. knygoje Epicrisis Systematis Mycologici seu Synopsis Hymenomycetum patikslino savo klasifikaciją ir priskyrė ją Craterellus genties Deformes serijai.
Paul Kummer savo 1871 m. veikale "Der Führer in die Pilzkunde" daugelį Frieso tribi (porūšių) iškėlė į genčių lygmenį, o violetinę voveraitę priskyrė Thelephora genčiai. 1886 m. Jacques Emile Doassans ir Narcisse Théophile Patouillard ją priskyrė Neurophyllum (taip pat rašoma Nevrophyllum) genčiai ir išskyrė iš Cantharellus dėl oranžinių sporų. Charlesas Hortonas Peckas 1887 m. atsisakė šio pavadinimo ir grąžino G. clavatus į Cantharellus. 1891 m. vokiečių botanikas Otto Kuntze paskelbė knygą "Revisio generum plantarum", kurioje reagavo į, jo manymu, netinkamą nomenklatūros praktikos metodą. Jis sukūrė Trombetta gentį, į kurią įtraukė violetinę voveraitę, todėl jai suteikė pavadinimą Trombetta clavata. Tačiau Kuntze's revizijos programai nepritarė dauguma botanikų.
Alexander H. Smith 1947 m. atliktoje vakarų Šiaurės Amerikos voveraičių apžvalgoje Gomphus traktavo kaip Cantharellus skyrių, nes manė, kad nėra nuoseklių požymių, pagal kuriuos būtų galima atskirti šias dvi gentis. 1966 m. E. J. H. Corner aprašė smulkiaporę veislę G. clavatus var. parvispora, iš Ugandoje surinktų pavyzdžių; nelaikoma, kad jis turi savarankišką taksonominę reikšmę.
2000-ųjų pradžioje atlikti tyrimai, kurių metu buvo derinamos DNR sekų filogenetinės analizės ir labiau tradiciniai morfologiniai požymiai, leido pakeisti Gomphus rūšies sąvoką; dėl to G. clavatus laikomas vienintele gomfų rūšimi Šiaurės Amerikoje. Palyginus Gomphus brevipes ir Gomphus truncatus rūšių DNR sekas nustatyta, kad jos genetiškai identiškos G. clavatus, ir jie gali būti laikomi sinonimais.
Gray sukūrė pavadinimą "klubinis gomphe" (angl. clubbed gomphe). Nepalo šerpų kalba šis grybas vadinamas Eeshyamo ("uošvė"), nes jo įspūdingas vaisius primena uošvę, kuri šerpų šeimoje atlieka dominuojantį vaidmenį.
Receptas: Gomphus clavatus Stir Fry
Apkepkite griežinėliais supjaustytas kiaulės ausis, česnaką, svogūną, imbierą, saldžiąją papriką, tofu ir padažą, pagamintą iš tamari, kiniško juodojo acto ir sakės. Pabaigoje įberkite česnakinių laiškinių česnakų ir patiekite su jazminų ryžiais. Tai buvo gana gerai. Gaminau dar vieną patiekalą su šonine, kuris taip pat buvo labai geras, bet tai labiau priklauso nuo šoninės nei nuo kiaulės ausų.
Receptas: Artišokų širdelės ir Gomphus clavatus
Apkepkite vienodą kiekį žalių kubeliais supjaustytų artišokų širdelių su gomfomis. Į 3 dalis alyvuogių aliejaus, 1 dalį sviesto įdėkite česnako, žinoma, ir žiupsnelį estragono, druskos ir pipirų arba vietoj pipirų pipirų miltelių. Paprastai pirmiausia pradedu ruošti artišokus, o likusius sudedu po 3-5 min.
Receptas: Kiaulės ausų receptas
Kruopščiai nuplaukite kiaulės ausis. nusausinkite ir supjaustykite labai plonais griežinėliais. Į lengvai aliejumi pateptą keptuvę įdėkite gabalėlį imbiero, kad pagardintumėte aliejų, ir kepkite ant didelės ugnies, kad išsiskirtų aromatas.
Į keptuvę sudėkite plonais griežinėliais supjaustytas kiaulės ausis ir kepkite ant didelės ugnies, kol lengvai paruduos ir karamelizuosis (apie 5 min.). Šiuo metu pagal skonį įdėkite skiltelę ar dvi česnako.
Nedėkite česnakų anksčiau, nes jie sudegs ir įgaus nemalonų kartaus skonio ir aromato prieskonį. Tiesiog leiskite česnakui išskirti aromatą ir šiek tiek paruduoti, tada iš karto įpilkite porą šaukštų vištienos sultinio ir uždenkite.
Palikite pastovėti 1 minutę, kad garuotų. Iki to laiko atsargos jau bus išgaravusios. Padėkite kiaulių ausis ant popierinių rankšluosčių, kad nusivarvėtų aliejaus perteklius, ir sandariai uždenkite kitu popierinio rankšluosčio sluoksniu. Popierinio rankšluosčio kraštus sulenkite į vidų, kad susidarytų sandarus kiaulės ausų paketas.
Šaltiniai: Agaricus agaricus (Agaricus Agaricus), A:
1 nuotrauka - Autorius: Vavrin (CC BY-SA 3.0 Nepalaikoma)
2 nuotrauka - Autorius: Byrain (CC BY-SA 3.0 Nepalaikyta)
3 nuotrauka - Autorius: Heather Hallen-Adams (CC BY-SA 3.0 Nepalaikoma)
4 nuotrauka - Autorius: Vavrin (CC BY-SA 3.0 Unported)
