Leucopaxillus giganteus

Ką turėtumėte žinoti

Leucopaxillus giganteus (anksčiau vadintas milžiniškuoju klitocybe) yra didelis stambus grybas, kurio galima rasti gana daug ir kuris daugeliui yra valgomas, tačiau kai kuriems gali sukelti skrandžio sutrikimų. Vaisiai gali būti gana dideli - kepurėlės skersmuo siekia iki 50 cm (20 in). Kepurėlė balta arba šviesiai kreminė, o subrendęs vaisius būna piltuvėlio formos, su žiaunomis, besidriekiančiomis per visą stiebo ilgį.

Ši rūšis paplitusi kosmopolitiškai ir paprastai auga grupėmis ar žiedais žolėtose ganyklose, pakelėse ar miško kirtavietėse. Nustatyta, kad jo sudėtyje yra biologiškai aktyvaus junginio, pasižyminčio antibiotikų savybėmis.

Dažniausiai aptinkamas šalia gyvatvorių arba miško pakraščiuose, tačiau Leucopaxillus giganteus taip pat gali būti aptinkamas parkuose ir daugiametėse ganyklose, kartais - žolėtose pakelėse.

Beveik grynai dramblio kaulo baltumo, kai yra jauni, o subrendę nuo vidurio tampa buff.

Kiti pavadinimai: Milžiniškas piltuvas, milžiniškas Leucopax.

Grybų atpažinimas

1. Ekologija

   Saprobinis; auga pavieniui, išsibarstęs arba dideliais lankais ir žiedais atviruose miškuose ir miško kirtavietėse, kur yra medžių; kartais - pažeistoje žemėje; vasarą ir rudenį; paplitęs Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose ir Uoliniuose kalnuose, bet plačiai paplitęs Šiaurės Amerikoje.

2. Gaubtelis

   8-50 cm; iš pradžių išgaubtas, paskui plokščias, galiausiai su centriniu įdubimu ir šiek tiek vazos formos; sausas; lygus; pakraštys iš pradžių susuktas, vėliau banguotas, kartais neaiškiai išklotas; senstant trapus; iš pradžių balkšvas, o subrendęs tampa nuo rausvo iki rusvo atspalvio.

3. Žiaunos

   Bėga stiebu žemyn; susitelkusios; balkšvos arba rausvos, senstant tampa beveik rusvos; kai kurios šakojasi.

4. Stiebas

   4-10 cm ilgio; iki 6 cm storio; daugiau ar mažiau vienodas; sausas; balkšvas, su smulkiais pluoštais, kurie senstant patamsėja; pagrindas su gausiu baltu grybiena.

5. Minkštimas

   Balkšvi; proporcingai ploni amžiuje.

6. Kvapas ir skonis

   Skonis malonus, nemalonus arba miltingas; kvapas panašus.

7. Sporų atspaudas

   Baltas.

8. Mikroskopinės detalės

   Sporos 6-8 x 3-4.5 µ; elipsės formos; lygios; silpnai amiloidinė. Cistidijų nėra. Yra spaustukų jungčių.

Panašios rūšys

1. Leucopaxillus candidus

   Pastaroji rūšis yra tamsesnės spalvos ir dažniau aptinkama kalnuotuose regionuose.

2. Leucopaxillus septentrionalis

   Galima atskirti pagal nemalonų kvapą, rusvą dangtelio spalvą ir nuo adnate (žiaunos tiesiai pritvirtintos prie stiebo) iki šiek tiek adnexed (siaurai pritvirtintos) žiaunų.

3. Leucopaxillus candidus

   Paprastai mažesnis, jo kepurėlės skersmuo svyruoja nuo 6 iki 30 cm (2.4-11.8 in) plati.

4. Lactarius vellereus

   Buvo pasiūlytos kaip papildomos panašios rūšys. Jauni Leucopaxillus giganteus egzemplioriai gali būti supainioti su Clitocybe irina, C. praemagna arba C. robusta. Baltųjų Lactarius ir Russula rūšių grybai taip pat gali atrodyti iš pažiūros panašūs, tačiau jų minkštimas yra trapus ir švariai lūžta, priešingai nei Leucopaxillus giganteus pluoštinis minkštimas.

5. Infundibulicybe gibba

   Paprastasis piltuvėlis yra daug mažesnis; jo sporos yra inamiloidinės, o jų forma yra ne elipsės, o vamzdžio pavidalo.

6. Infundibulicybe geotropa

   Trooping Funnel, paprastai mažesnis, bet su daug aukštesniu stiebu; jo sporos yra inamiloidinės.

Biologiškai aktyvūs junginiai

Leucopaxillus giganteus turi biologiškai aktyvaus junginio, pavadinto klitocinu, kuris pasižymi antibiotišku veikimu prieš kelias žmogui patogenines bakterijas, pavyzdžiui, Bacillus cereus ir Bacillus subtilis; ankstesniu (1945 m.) tyrimu nustatytas antibiotiškas veikimas prieš Mycobacterium tuberculosis, Salmonella typhi ir Brucea abortus. Taip pat įrodyta, kad klitocinas skatina žmogaus gimdos kaklelio vėžio ląstelių (HeLa) apoptozę (ląstelių žūtį) in vitro. L. giganteus, auginama skystoje kultūroje, gamina fenolus ir flavonoidus, pasižyminčius antioksidaciniu aktyvumu.

Taksonomija ir etimologija

Šį didžiulį grybą 1794 m. pirmą kartą aprašė Oksfordo (Anglija) botanikas Johnas Sibthorpas (1758-1796 m.) ir pavadino jį Agaricus giganteus. Dabartinis mokslinis pavadinimas priimtas 1938 m., kai vokiečių kilmės mikologas Rolfas Singeris perkėlė milžinišką pilvakrūmį į naują (tuo metu) Leucopaxillus gentį.

Pavadinimą Leucopaxillus giganteus šiai rūšiai 1872 m. suteikė prancūzų mikologas Lucien Quélet. Po dvejų metų Elias Magnus Friesas pervadino ją Paxillus giganteus. Kiti sinonimai: Agaricus giganteus Sibth., ir Aspropaxillus giganteus (Sibth.) Kühner & Maire.

Leucopaxillus kilęs iš graikų kalbos žodžio Leucos, reiškiančio baltą, ir Paxillus, genties, kuriai priklauso nuodingos rupūžės, pavadinimo Paxillus involutus.

Specifinį epitetą giganteus vargu ar reikia aiškinti, nes tai milžiniškas grybas.

Šaltiniai: Agaric Agaricum - šaltinis:

1 nuotrauka - Autorius: James Lindsey (CC BY-SA 2.5 Bendrinis)

2 nuotrauka - Autorius: Liz Popich (Lizzie) (CC BY-SA 3.0 Nepalaikoma)

3 nuotrauka - Autorius: Autorius - Ian Alexander (CC BY-SA 4.0 International)

4 nuotrauka - Autorius: Liz Popich (Lizzie) (CC BY-SA 3.0 Nepalaikoma)