Panaeolina foenisecii

Ką turėtumėte žinoti

Panaeolina foenisecii yra labai dažnas ir plačiai paplitęs mažas rudas grybas, dažnai randamas vejose. 1963 m. Tyler ir Smith nustatė, kad šiame grybe yra serotonino, 5-HTP ir 5-hidroksiindoloacto rūgšties. Daugelyje lauko žinynų jis klaidingai įvardijamas kaip psichoaktyvus, tačiau grybas nesukelia jokio haliucinogeninio poveikio.

Kartais jis painiojamas su psichodeliniu Panaeolus cinctulus arba Panaeolina olivaceus Abu šie augalai gyvena toje pačioje buveinėje ir juos galima atskirti pagal juodas sporas. Tikriausiai todėl Panaeolina foenisecii senesnėje literatūroje kartais nurodoma kaip psichoaktyvi rūšis.

Esminiai Panaeolina foenisecii atpažinimo požymiai yra nedidelis dydis ir buveinė žolėje, taip pat tamsiai rudas arba purpuriai rudas sporų atspaudas, žiedo ar kitų dalinio uždangalo požymių nebuvimas ir "higrofaninis" dangtelis: kai dangtelis netenka drėgmės ir pradeda džiūti, jo spalva gana smarkiai pasikeičia. Dėl to galima rasti daug egzempliorių, kurių spalvos keičiasi, o atskirose vietose atsiranda skirtingi atspalviai.

Kiti pavadinimai: Šienapjovė, šienapjovė, rudasis šieno grybas.

Grybų atpažinimas

1. Ekologija

   Saprobinis; auga pavieniui arba bendrai vejose, pievose ir kitose žolėtose vietose; plačiai paplitęs Šiaurės Amerikoje, bet, matyt, mažiau paplitęs pietrytinėse valstijose (sprendžiant iš internetinių herbariumo įrašų); vėlyvą pavasarį, vasarą ir rudenį arba šilto klimato šalyse žiemoja.

2. Dangtelis

   1-3.5 cm; plačiai kūgiškas arba varpelio formos, tampa išgaubtas arba beveik plokščias; plikas; higrofaninis; tamsiai rudas, pereinantis į šviesiai pilkšvai rudą, rusvą, rusvą arba buff - arba su šių atspalvių juostomis, kai išdžiūsta; senstant dažnai spinduliškai skyla; pakraštys tampa smulkiai išklotas.

3. Žiaunos

   Siaurai prisitvirtinę prie stiebo; arti arba beveik toli; dažnos trumpos žiaunos; iš pradžių pilkšvi arba rusvi, vėliau tamsiau rudi; kartais dėmėti; kartais su šviesiais kraštais.

4. Stiebas

   6-10 cm ilgio; 1.5-3 mm storio; daugiau ar mažiau lygus arba šiek tiek siaurėjantis link pagrindo; šviežias ir jaunas dažnai smulkiai briaunotas išilginėmis balkšvo plauko linijomis, bet netrukus tampa plikas; jaunas baltas, viršuje tampa balkšvas, o apačioje - rusvas arba rudas; trapus; tuščiaviduris; pamatinis micelis baltas.

5. Mėsa

   Plonas; rusvas; pjūvyje nesikeičia.

6. Sporų atspaudas

   Nuo tamsiai rudos iki violetiškai rudos arba beveik juodos spalvos.

7. Mikroskopinės savybės

   Sporos 13-18 x 7-10 µm; subamigdališkos; su didelėmis poromis (2 µm); veriozinės; rausvai rudos ir vienalytės KOH; dekstrinoidinės. Bazidijos 4sterigmatės. Cheilocystidia 25-65 x 7.5-10 µm; nuo cilindrinių iki sublageniforminių; lanksčios; su subklaviatu ar subkapitatuota viršūne; lygios; plonasienės; hialininės KOH tirpale. PLeurocystidia nerasta. Pileipellis ląsteliniai/hemeniforminiai; nuo hialininių iki rusvų KOH.

Panašios rūšys

1. Panaeolus cinctulus arba Panaeolus olivaceus

   Panašūs į Panaeolina foenisecii. Tačiau jas galima atskirti pagal juodas sporas. Teisingas identifikavimas yra labai svarbus, nes tiek Panaeolus cinctulus arba Panaeolus olivaceus yra psichodeliniai, o Panaeolina foenisecii tikriausiai ne.

2. Psathyrella candolleana

   Paprastai didesnis, su veidelio likučiais ant kepurėlės krašto arba stiebo.

3. Agrocybe pediades

   Gelsva kepurė, šviesesnės žiaunos.

4. Stropharia semiglobata

   Mėšlo apvalioji galvutė, turi trumpalaikį žiedą ir palieka rudą sporų pėdsaką.

5. Panaeolus fimicola

   Durpinis mitelis, kurio kepurėlė yra tamsiai ruda, kai ji drėgna, o išdžiūvusi tampa vidutiniškai ruda.

Toksiškumas

Yra duomenų, kad vaikai gali susirgti suvalgę šių mažų rudų grybų, todėl bent jau atsargumo sumetimais jie turėtų būti traktuojami kaip nuodingos rupūžės ir nerenkami maistui.

Priklausomai nuo to, kurioje pasaulio vietoje jie auga, atlikti tyrimai rodo, kad kai kuriuose iš šių grybų gali būti nedideli psilocibino kiekiai, tačiau beveik neabejotinai per maža jų koncentracija, kad jie būtų haliucinogeniniai.

Taksonomija ir etimologija

Šią rūšį 1800 m. aprašė Christiaan Hendrick Persoon, pavadinęs ją Agaricus panaeolinia. Prancūzų botanikas ir mikologas Renė Šarlis Žozefas Ernestas Maire'as (1878-1949) 1933 m. perkėlė rudąjį melsvabakterį į dabartinę gentį.

Panaeolina foenisecii yra Panaeolina genties, kurioje yra labai nedaug rūšių, tipinė rūšis.

Nėra vieningos nuomonės dėl teisingos taksonominės padėties Panaeolus ir Panaeolina genčių grybams, kuriuos vieni autoritetai priskiria Strophariaceae šeimai, o kiti - Bolbitiaceae šeimai.

Panaeolina, šio mažo rudo grybo genties pavadinimas, leidžia manyti, kad ši rūšis turi panašumų su Panaeolus genties grybais. Panaeolus reiškia įvairiaspalvis - ir iš tiesų daugelio Panaeolus rūšių kepurės yra zonuotos, tačiau rūšinis pavadinimas reiškia ne kepurės spalvą, o žiaunų dėmėtą arba įvairiaspalvę spalvą.

Panaeolina foenisecii žiaunų dėmėtumą lemia skirtingų žiaunų paviršiaus dalių sporų dėmės - jos subręsta skirtingu laiku. Dar vieną akivaizdų skirtumą tarp šių dviejų genčių grybų galima pamatyti, jei turite galimybę naudotis didelės galios mikroskopu: pamatysite, kad Panaeolus grybų sporos yra lygios, o Panaeolinus - smulkiai grublėtos.

Specifinis epitetas foenisecii reiškia tiesiog šienapjovę.

Sinonimai

1. Agaricus foenisecii Pers. (1800)

2. Prunulus foenisecii (Pers.) Gray (1821)

3. Psilocybe foenisecii Pers.) Quél. (1821)

4. Psathyra foenisecii (Pers.) G. Bertrand

5. Drosophila foenisecii (Pers.) Quél. (1886)

6. Coprinarius foenisecii (Pers.) J.Schröt. (1889)

7. Psathyrella foenisecii (Pers.) A.H. Sm.

8. Panaeolus foenisecii

Šaltiniai:

1 nuotrauka - Autorius: Alan Rockefeller (CC BY-SA 4.0 Tarptautinis)

2 nuotrauka - Autorius: Strobilomyces (CC BY-SA 2.5 Bendrinis, 2.0 Bendrinis ir 1.0 Generic)

3 nuotrauka - Autorius: Jerzy Opioła (CC BY-SA 4.0 International)

4 nuotrauka - Autorius: Axel Ruiz (CC BY-SA 4.0 International)