Suillus spraguei

Ką turėtumėte žinoti

Suillus spraguei - Boletaceae šeimos ektomikorizinius grybus formuojantis grybas. Šio grybo vaisiakūniai turi ryškiai rausvas kepurėles, padengtas sausais raudonais plaukeliais, išsiplėtusias spindulines poras, balkšvus plaušinius dalinio šydo likučius ant kepurėlės, o kepurėlė padengta rausvais plaukeliais, panašiais į kepurėlę.

Plačiai paplitęs Šiaurės Amerikos rytuose, taip pat aptinkamas Rytų Azijoje (Japonijoje, Kinijoje).

Kiti pavadinimai: Dažytosios suilutės, dažytosios suilutės, raudonosios ir geltonosios suilutės.

Grybų atpažinimas

1. Ekologija

   Mikorizinis su rytine baltąja pušimi; auga pavieniui arba bendrai; vasaros pabaigoje ir rudenį; Šiaurės Amerikos šiaurės rytuose, į vakarus iki Minesotos ir į pietus iki Kentukio.

2. Kepurėlė

   3-12 cm; išgaubtas su įdubusiu pakraščiu, kai jaunas, bet netrukus plačiai išgaubtas arba plokščias; padengtas dideliais rausvais arba plytų rožės spalvos plaukeliais; balkšvi dalinio šydo audiniai dažnai kabo nuo pakraščio; sausas; su amžiumi nyksta.

3. Porų paviršius

   Jaunas padengtas balkšvu daliniu šydu; geltonas, su amžiumi tamsėja; kartais šiek tiek nubėga žemyn stiebu; kartais mėlynuoja rausvai arba rusvai; poros nuo mažų iki didelių, 0.5-5 mm skersmens, neaiškiai radialiai išsidėstę; vamzdeliai 4-8 mm gylio.

4. Stiebas

   4-12 cm ilgio; 1-2.5 cm storio; ties pagrindu vienodas, o kartais platesnis; be liaukinių taškelių, tačiau po balkšvu ar pilkšvu žiedu apaugęs šašais; nesubrendęs; dažnai su balkšvu ar pilkšvu žiedu.

5. Minkštimas: Geltonos spalvos, kartais šiek tiek rausvos spalvos.

6. Sporų atspaudas: Ruda.

Valgomumas

Dažniausiai jis nėra labai vertinamas, tačiau kai kuriuose šaltiniuose jis laikomas "rinktiniu" valgomuoju produktu. Gaila, kad verdant jis tampa juodas ir neišsaugo gražių spalvų. Netgi perpjautas ar pažeistas minkštimas tampa geltonas arba juodas.

Džiovinant išryškėja skonis ir išvengiama problemų dėl gleivėtos odelės.

Suillus spraguei Ekologija, buveinė ir paplitimas

Gamtoje Suillus spraguei palaiko ektomikorizinius ryšius su penkių rūšių pušimis. Tai abipusiai naudingi santykiai, kai grybo hifai auga aplink medžių šaknis, todėl grybas gauna drėgmės, apsaugos ir maistinių šalutinių medžio produktų, o medis turi geresnį priėjimą prie dirvožemio maistinių medžiagų. S. Spraguei sukuria gumburines ektomikorizes (padengtas į karpas panašiais iškyšuliais), kurios apibūdinamos kaip ektomikorizinių šaknų sankaupos, apgaubtos grybo žieve, ir rizomorfus, kurie yra vamzdiški grybo virveliai su kietu išoriniu apvalkalu.

Grybas pasižymi ekologiniu šeimininko specifiškumu ir natūraliame dirvožemyje gali jungtis tik su baltąja pušimi, medžių grupe, priskiriama Pinus genties Strobus pošeimiui. Kontroliuojamomis grynųjų kultūrų sąlygomis laboratorijoje S. spraguei taip pat buvo įrodyta, kad ji formuoja asociacijas su raudonąja pušimi, pikine pušimi ir lobeline pušimi. Azijos populiacijos susijusios su korėjietiškomis pušimis, kiniškomis baltosiomis pušimis, Sibiro nykštukinėmis pušimis ir japoniškomis baltosiomis pušimis.

Šiaurės Amerikoje vaisiakūniai pasirodo anksčiau nei daugumos kitų baravykų - jau birželio mėnesį (paprastai baravykų vaisiakūniai pasirodo liepos-rugsėjo mėnesiais), tačiau jų galima rasti ir spalio mėnesį. Grybus gali parazituoti grybas Hypomyces completus. aseksualioje stadijoje H. completus, iš pradžių pasirodo kaip balkšvo pelėsio dėmės ant kepurėlės ar koto paviršiaus, kurios greitai išplinta, padengdamos visą grybo paviršių, ir gamina konidijas (aseksualias sporas). Lytinės stadijos metu pelėsis keičia spalvą nuo geltonai rudos iki rudos, žalsvai rudos ir galiausiai juodos, nes susidaro peritekcijos - lytinės struktūros, kuriose yra askosporų, gaminančios askosporas. Peritecijos yra pimpiuotos ir suteikia paviršiui šiurkščią tekstūrą.

Japonijoje atlikto lauko tyrimo metu nustatyta, kad S. spraguei buvo dominuojantis grybas 21 metų senumo korėjinės pušies medyne, tiek pagal ektomikorizės kiekį (matuojant biomasės dalį dirvožemio mėginiuose), tiek pagal vaisiakūnių produkciją (sudarė daugiau kaip 90 % visų surinktų visų rūšių vaisiakūnių sausos masės). S. Spraguei vaisiakūniai vidutiniškai sudaro apie vieną vaisiakūnį kvadratiniame metre, o per ketverių metų tyrimo laikotarpį svyravimai nebuvo dideli.

Grybai dažniausiai pasirodydavo nuo rugpjūčio iki lapkričio mėn., dažniausiai augo gniužulais, o jų pasiskirstymas erdvėje buvo atsitiktinis - gniužulų vietos nesusijusios su ankstesniais metais pasirodžiusiais grybais. grybų tankis palei miško kelią buvo didesnis nei vidutinis, o tai rodo, kad pirmenybę teikia pažeistoms buveinėms. Rezultatai taip pat rodo, kad S. spraguei mieliau augina vaisiakūnius vietovėse, kuriose susikaupia nedaug šiukšlių; ši išvada patvirtinta vėlesnėje publikacijoje. Šiuo tyrimu taip pat nustatyta, kad grybas dauginasi daugiausia vegetatyviniu būdu (požeminių micelijų išsiplėtimu), o ne kolonizuojant sporomis.

Suillus spraguei paplitimas nevienodas, jis žinomas iš kelių Azijos vietovių, įskaitant Kiniją, Japoniją, Korėją ir Taivaną. Šiaurės Amerikoje jo paplitimo arealas tęsiasi nuo rytinės Kanados (Naujosios Škotijos) į pietus iki Karolinų ir į vakarus iki Minesotos. Jis taip pat buvo surinktas Meksikoje (Koahuiloje ir Durange). Be to, rūšis buvo įvežta į Europą (Vokietija, Žemutinė Saksonija, Nyderlandai).

Taksonomija ir etimologija

Pirmąjį egzempliorių 1856 m. Naujojoje Anglijoje surinko Charlesas Jamesas Sprague'as, o oficialus mokslinis aprašymas buvo paskelbtas 1872 m., kai Milesas Josephas Berkeley ir Mosesas Ashley Curtisas pavadino šią rūšį Boletus spraguei. Kitais metais pasirodžiusioje publikacijoje amerikiečių mikologas Charlesas Hortonas Peckas pavadino šią rūšį Boletus pictus. Berkeley ir Curtis taip pat aprašė, jų manymu, naują rūšį - Boletus murraii, nors vėliau Rolfas Singeris manė, kad tai tik jaunesnė Boletus spraguei versija.

Peck aprašas pasirodė 1873 m., tačiau datos spaudas ant originalaus leidinio parodė, kad jis išsiuntė savo dokumentus į spaustuvę prieš pasirodant 1872 m. Berkeley ir Curtis leidiniui, taip nustatydamas nomenklatūrinę pirmenybę pagal grybų pavadinimų suteikimo taisykles.

1945 m. Singeris pranešė, kad pavadinimas Boletus pictus yra neteisėtas, nes jis yra homonimas, jau vartojamas 1806 m. Carlo Friedricho Schultzo aprašytam daugialąsčiam grybui pavadinti.

1996 m. atlikus 38 Suillus rūšių molekulinę analizę, buvo panaudotos jų vidinių transkribuojamų tarpų sekos, siekiant nustatyti filogenetinius ryšius ir patikslinti genties taksonomiją. Rezultatai rodo, kad S. spraguei yra artimiausiai susijusios su S. decipiens. rūšys S. granulatus ir S. placidus yra šakoje, seserinėje su šaka, kurioje yra S. spraguei. Šie rezultatai buvo patvirtinti ir išplėsti vėlesnėse publikacijose, kuriose buvo vertinami įvairių Suillus izoliatų iš Azijos ir rytinės Šiaurės Amerikos dalies, įskaitant S. spraguei.

Analizė patvirtino hipotezę, kad kinų ir U.S. S. spraguei ir S. decipiens buvo artimiausi vienas kito giminaičiai, o juos apimantį kladą galima suskirstyti į keturis atskirus pogrupius: S. decipiens, U.S. S. spraguei, Kinija (Junanas) S. spraguei ir Kinijos (Jilin) S. spraguei.

Specifinis epitetas spraguei yra duoklė kolekcininkui Sprague, o pictus reiškia "dažytas" arba "spalvotas". Suillus spraguei paprastai vadinamas "dažytuoju šlepetėju", "dažytuoju suiliu" arba "raudonai geltonuoju suiliu". Jis taip pat vadinamas "rytiniu dažytuoju suiliu", kad kontrastuotų su "vakariniu dažytuoju suiliu" (Suillus lakei).

Šaltiniai:

1 nuotrauka - Autorius: Jimmie Veitch (jimmiev) (CC BY-SA 3.0 Neregistruota)

2 nuotrauka - Autorius: William Tanneberger (CC BY-SA 3.0 Unported)

3 nuotrauka - Autorius: Paul Derbyshire (CC BY-SA 3.0 Unported)

4 nuotrauka - Autorius: Walt eršketas (Mycowalt) (CC BY-SA 3.0 Unported)

5 nuotrauka - Autorius: "Sostinė" (angl: Paul Derbyshire (CC BY-SA 3.0 Unported)